- sąveikos pedagogika
- sąveikos pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Lietuvių pedagogo J. Vabalo-Gudaičio (1881–1955) ugdymo teorija. Šį terminą jis pavartojo 1929 m. savo straipsnyje „Konstrukcinės sąveikos pedagogika“ („Švietimo darbas“, 1929, Nr. 2), kuris vėliau Klaipėdoje buvo išspausdintas atskiru leidiniu. J. Vabalas-Gudaitis buvo Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, pedagogikos katedros vedėjas. Minėtame straipsnyje jis teigia: „Pedagogika yra mokslas apie konstrukcinę augančiųjų ir suaugusiųjų sąveiką“. Konstrukcinė sąveika – ugdytojų ir ugdytinių bendravimas, kuriantis socialines kultūrines vertybes. Ugdymo tikslu J. Vabalas-Gudaitis laikė „ateities meilę, kurią reikia įdiegti ir išmokyti jos siekti“. Kaip ateities meilę jis suprato geresnės socialinės ateities siekį, geresnius žmonių tarpusavio santykius. Sąveiką J. Vabalas-Gudaitis laikė visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, principu. Fiziniai, biologiniai, cheminiai, biopsichiniai, socialiniai reiškiniai sąveikauja. Pedagogika tiria socialinę ugdymo dalyvių sąveiką. Tyrinėdamas svarbiausio sąveikos nario – ugdytinio – psichiką, jis išskyrė akceptines, koordinacines ir ergatines funkcijas. Pagal šias funkcijas grupuojama pagrindinė pedagogikos mokslo problematika: 1) akceptines (įgijimo, įsisavinimo) funkcijas plėtoja sensomotorinės kultūros, vaizdinių, dėmesio, atminties, vaizduotės, abstraktaus mąstymo ugdymas; 2) koordinacines (centrines, reguliavimo) funkcijas tobulina protinis lavinimas, socialinis, dorovinis, estetinis auklėjimas; 3) ergatines (veikimo) funkcijas ugdo fizinis lavinimas, valios ir charakterio grūdinimas, darbinis auklėjimas ir kt. J. Vabalas-Gudaitis išnagrinėjo daugelį mokymo turinio, organizavimo problemų, pateikė vertingų rekomendacijų pasaulėžiūros ugdymo, dorovinio auklėjimo klausimais. atitikmenys: angl. pedagogy of interaction vok. Pädagogik der Wechselwirkung rus. педагогика взаимодействия
Enciklopedinis edukologijos žodynas. 2007.